Lies.lt

Po bemiegės nakties gurkšnoju alų ir galvoju apie savo „priešus“ religinius fanatikus, net nežinau kodėl mane tai taip užkabino, gal todėl, kad visą gyvenimą naiviai maniau, jog žmonės iš esmės yra protingi ir tiki realiais dalykais? Ech tas mano ateizmas, rimtai – tai geriausia kas man nutiko. Kodėl? Nes tik jo dėka pradėjau domėtis pasauliu, filosofija, astronomija, istorija, biologija, kitaip tariant tiesa.

Kas yra tiesa? Na paprastai, tai yra tai ką aš galiu pačiupinėti, pajausti, pamatyti pamatuoti ar bent apskaičiuoti ir tt. Filosofiškai? Tada aš prisimenu Sokratą: Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs. Tuo remiuosi kaip ir A.Šliogeris. Tad filosofiškai aš tiesos neturiu, nebėk nuo manęs. Visgi mano pranašumas prieš religinius „lunatikus“ tas, kad aš nebijau mirties, man nereikia iliuzijos ir melo, kad būčiau laimingas čia ir dabar. Sako ateistai nelaimingi. Tu greičiausiai net neįsivaizduoji kokia laimė čia (pasaulyje) būti. Manęs nebuvo nuo visatos sukūrimo „big bango“ o štai aš čia dabar rašau, tad kaip aš galiu būti nelaimingas? Na taip manęs laukia ta pati nebūtis iš kur atėjau, bet ar tai dar labiau nepriverčia „kaifuoti“ nuo kiekvienos sekundės čia, nuo kiekvieno oro gurkšnio? Ir po galais, mane užknisa pasakymas: bet tikėti į kažką reikia. Nors aš tikiu, į žmogų, kaip dievą, kaip aukštesnę būtybę už jį, nes jis ir sugalvojo tą sušiktą dievą. Apgailėtiną menkystą jėzų, alachą ir visą kita jahvės kratinį. Ir kaip man paaiškinti, kad aš nesmerkiu tikinčiųjų? Aš smerkiu tai į ką jie tiki – idėją, tą „nenuginčijamą tiesą“ , kaip ten Sokratas sakė? Beje 2000 metų melo man netaps tiesa ir aš už savo nuomonę nežadu atsiprašinėti, atsiprašau bet tikrai ne Beje gal įdomu kaip aš tapau tokiu gan agresyviu ateistu? Paprasta, sutikau „religini lunatiką“ kuris man aiškino, kad žemė 6000 metų senumo. Taip, taip Lietuvoje, ne kokioje jav. Sakau wtf? Tu rimtai tuo tiki? Na taip jis tuo tiki ir aiškina man, kad tuo metu žmonės gyveno po 300 metų. Man akys ant kaktos užlipo… Kaip galima tokiais briedais tikėti? Na tą parodiją ir kokiame šoke aš buvau supras tik ateistai, nors gi nevisi tikintys tokie idiotai? Ar aš vėl naivus? O tada prasidėjo „diskusija“, tikinčiojo kalnas argumentacijos klaidų, kurių aš tuo metu nesugebėjau atpažinti. Na žinai: pvz- įrodyk, kad dievo nėra, taip aš buvau toks bukas, kad ant to užsikabinau ir nesupratau, kad teiginį turi pagrįsti jis, o ne aš neiginį Tada ir prasidėjo mano vizualus ir ne tik „rtfm“, ~100 valandų utubei, prestižinių universitetu paskaitų ciklas apie astronomiją, biologiją, filosofiją ir tt, žiūrėjau kol akys neišvarvėjo. Beje rekomenduoju ir tau , gal norėtum pvz berkley universitete pereiti kursą „fizika ateities prezidentams“ ar dar ką? Viskas for free (nemokamai) tavęs tik ir telaukia, tik turėk noro. Apie tokius dalykus 10 metų atgal tik pasvajoti galima buvo. Tad …

Mano alaus filosofija paprasta: gyvenu vieną kartą ir po galais aš neaukosiu gyvenimo dovanos įsivaizduojamam kitam aka gyvenimui kurio įrodymams yra didelis 0. Ir turiu pripažinti sau, kad ir kokia miela mintis man būtu apie amžiną gyvenimą, vien todėl, kad aš to norėsiu jis netaps tiesa. Ar ne? Beje kaip jum dilema apie rojų? Tarkim aš tikintis ir patenku į dangų, laimė – valio. Bet mano šeima-vaikai netikintys ir jie amžinai kankinas pragare iki laiko pabaigos ir net po to, amžinai. Kokia man rojuj laimė bus jei tai žinosiu? Ir pala amžinas gyvenimas? Be galo? Kada aš kiekvieną atomą visose visatose suskaičiuosiu, išmoksiu nuspėti jų saveikas (ateitį), žinosiu viską, bus taip nuobodu, bet man dar liks amžinybė. Na aš pasirinkau poziciją, o tu? Ir kaip sako mano mėgstamas Nyčė : Įsitikinimas – iš esmės didesnis šviesos priešas nei melas. Ir kaip dar kažkas sako: svarbiausia nenustoti uždavinėti klausimų ar kaip ten?