Lies.lt

Nuo vaikystės mums buvo pastoviai meluojama – vardan mūsų tariamo saugumo bei vaikiško nekaltumo. Melavo tėvai, sistema, netgi mokykla. Tai buvo lyg ir nekalti melai.

Mamyte ar vištytė kurią verdi norėjo mirti? Jai skaudėjo? Neskaudėjo, negalvok apie tai.

Ir štai mes suaugę, melas taip įsišaknijęs, kad negalvojame, jog ta mėsytė kurią valgome buvo gyvas padaras ir tikrai jis nenorėjo mirti ir jam nežmoniškai skaudėjo. Mes įsitikinę, jog mėsa yra būtina. Mums patogiau užsimerkti ir matyti skanų kepsnį, o ne vargšo padarėlio nudvėsusį lavonėlį. Mes netgi atsisakome vartoti tą kančios produktą su saiku, ryjame iki „apsišikimo“ ir taip diena iš dienos, svarbiausia daug vartoti, nemąstant, vardan ekonomikos, prekybininkų, vardan melo kuris teigia, jog kito pasirinkimo nėra.

Ar pamenat pirmąjį augintinį kurio niekaip negalėjote pažadinti? Į kur jis nukeliavo? Taip į dangų, kur jam gera ir tt. Vaikui suvokti kas yra mirtis būtų šokas.

Jūs užaugę, nagi ar jau nebemeluojate sau? Po mirties ant debesėlio sėdėsit? Pas jėzų, alchą, apaloną ar dar ką nors? Kokia jautri tema, kupina baimės, nežinomybės, savęs pervertinimo su per gyvenimą išsipūtusiu ego. Tokius išrinktuosius toliau maitina melais religijos.

Per daugybę kartų religijos melas sklinda su imunitetu bet kokiai kritikai, su primestais tabu, su vieninteliu tikslu – plėstis ir valdyti avių bandą, kuri už melą išlaikys ir maitins ją. Tai melas įtraukiantis netgi vaikus, melas kuris atima iš jų pasirinkimo laisvę! Jis toks gudrus, jog sugeba slėptis po žodžiu tradicija. Kiek netikinčiųjų švenčia kalėdas, velykas tik vardan žodžio tradicija per kurį įtraukia vaikus į šlykštų melą. Prisimenate, kokia trauma buvo, kada per užsispyrimą išpešėte tiesą iš tėvų, jog nėra jokio kalėdų senelio? O kokia trauma, koks šokas suaugusiam žmogui suvokti, jog nėra jokio dievo, jėzaus ar alacho į kurį tikėjo visą savo gyvenimą? Kad niekam ten nerūpi iššvaistytas laikas beprasmėms maldoms už kažkokią įsivaizduojamą nuodėmę ar savo ego paglostymą, jog neva esi geras ir teisingas melo pasekėjas. Geriau Užsimerkti, apkursti, pasislėpti po arogancijos kaukę ir melstis, nes prarasi ne tik melą kuris vadinasi dievas, bet būsi atstumtas bendruomenės-bandos kuriai priklausei, būsi menkysta – laisvamanis.

O kaip su sekso tema, kaip su paaugliais? Kaip manote kodėl jie agresyvus, nelaimingi, kodėl juos gyvenimas užknisa? Neprisimenate savęs? Laiko kada visas pasaulis apsiverčia, iš gražios iliuzijos lieka tik vaikystės melai. Ir diena iš dienos stebi pasaulį suvokdamas, kad jis nėra tobulas, saugus, kad ten išlieka stipriausi, agresyviausi ir labiausiai prisitaikę.

Kad tavo geraširdiškumas, mielumas, draugiškumas, tampa didžiausia tavo silpnybe, o iš tavo svajonių ir tikslų šaiposi tie patys suaugę, kurie kažkada žavėjosi tavo vaikišku naivumu. Kada pradedi kompleksuot dėl kiekvieno savo asmenybės bruožo, kada viską užspaudi ir pasineri į agresiją, maištą.

Kada išlikimą matai tik kaip prisitaikymą prie suaugusiųjų pasaulio, bandai mėgdžioti, rūkydamas, nes matai kaip juos tai vienija, pradedi vartoti alkoholį, nes matai, kad išgėrę jie tampa geresni ir tolerantiškesni.

Ir kodėl meluoji tėvams? Kur buvai, ką darei? Lygiai dėl to paties dėl ko jie tau vaikystei melavo apie vištytę ar mirusią katytę, nes jiems būtų šokas. Bandai juos apsaugoti nuo jo. Nes jie tau davė tokį pavyzdį. Jiems būtų nepakeliamas šokas suvokt, jog jų vaikas jau užsiima seksu, rūko ir kitaip bando prisitaikyti prie suaugusiųjų pasaulio.

Bet tai dar ne viskas, toliau paskui tave seka mokykla, kuri tau meluoja, kad be jos tu nesugebėsi būti pilnavertis visuomenės narys, jauti didžiulį spaudimą, per stresą krenta mokymosi kokybė ir pakliūni į užburtą ratą, belieka maištas bei agresija prieš tuos kurie į jį nepakliuvo.

Užaugęs pakliūni į sistemos – darbdavio melą, kuris tau sako, jog privalai patenkinti jų lūkeščius, kad nėra kito pasirinkimo, jei nori būti pilnavertis visuomenės narys.

Tu suaugęs – dabar tavo eilė skleisti melą vaikams. Sėkmės.