Lies.lt

Daugumai gyventi šiais laikais vis sunkiau, kodėl? Paprasta – žmonėms per daug pasirinkimo. Argi pasirinkimas yra blogai? Iš vienos pusės tai yra gerai, dėl ko manau net neverta aiškinti, bet kodėl gi tai gali būti blogai? Pamąstykim – tarkim aš renkuosi kompiuterį, pasirinkimo daug, kas už tai atsakingas? Be abejo gamintojas, tiekėjas, kūrėjas, vienu žodžiu – kiti. Pasirinkęs kažkokį modelį, prekės ženklą iš daugumos aš laimingas keliauju namo. Ir tarkim man kažkas nepatiko, kas atsakingas? Aš – nes pasirinkimas priklauso nuo manęs. Bandau džiaugtis savo pasirinkimu, bet kažkas man trukdo, kyla pasirinkimo abejonės. Aš gi žinau, jog iš tiek pasirinkimo galimybių tikrai galėjau pasirinkti geriau, pigiau ir tt. Nieko nepakeisi – jau pasirinkta, o aš pastoviai savo pasirinkimą lyginu su kažkuo ir kuo toliau tuo labiau nusiviliu juo. Tiek laukta, tiek svajota, planuota, taupyta. Tiek išankstinių tobulo pasirinkimo iliuzijų kaip man bus gerai, kaip aš džiaugsiuosi. Ir viskas šuniui ant uodegos. Lieka kompiuteris kuris man pastoviai primins kaip aš „susimoviau“ jį pasirinkdamas.

Su veiklos pasirinkimu taip pat sunku. Tarkim sėdžiu prie to nelemto kompiuterio ir dirbu. Pastoviai į galvą lenda mintys, jog lauke toks gražus oras ir tikrai turiu išnaudoti šią galimybę juo pasidžiaugti, darbas nesiseka – jokio malonumo. Išeinu į lauką, bandau džiaugtis gražia diena, geru oru, bet vėl tos prakeiktos mintys, kad galėčiau dabar būti su draugais, bare gurkšnoti alų žiūrėdamas tarkim krepšinį. Na reikia gi pagaliau pasijusti geriau? Einu su draugais į barą, ten geriu alų žiūrėdamas krepšinį ir spėkit ką? Pastoviai lenda mintys, jog galėčiau dabar dirbti prie to nelemto kompiuterio ir nešvaistyti bare laiko.

Dar kažkas panašaus į šią temą. Manau visi žino senesnės kartos žmonių kurie pastoviai skundžiasi: prie ruso buvo geriau. Netgi pinigų atliekamų turėjo. Jie vis bamba ir bamba, tą patį per tą patį. O dabar jiems pinigų trūksta – gyvenimas blogas, faktas jų visiem ir visada truks, tad koks skirtumas?

Ogi jie neturėjo pasirinkimo. Kodėl jiems buvo geriau ir iš kur tais sunkiais laikais atliekami pinigai?

Net galvoti nereikia, jie nemokėjo už brangų mobilųjį ryšį, kabelinę televiziją, internetą, netgi automobilis tais laikais buvo ne kiekvienam prieinamas. Jie nesidėjo plastikinių langų, nepirko plazminių televizorių, mobilių telefonų, nes nes paprasčiausiai jų nebuvo. Turėjo vieną pasirinkimą tarkim laidinį telefoną ir paprastus langus. Tad į temą dar norėčiau parašyti šį paradoksą. Nepamenu kas jo autorius: Viskas buvo geriau tada, kada buvo blogiau.

Sėkmės besirenkant.

Nuo vaikystės mums buvo pastoviai meluojama – vardan mūsų tariamo saugumo bei vaikiško nekaltumo. Melavo tėvai, sistema, netgi mokykla. Tai buvo lyg ir nekalti melai.

Mamyte ar vištytė kurią verdi norėjo mirti? Jai skaudėjo? Neskaudėjo, negalvok apie tai.

Ir štai mes suaugę, melas taip įsišaknijęs, kad negalvojame, jog ta mėsytė kurią valgome buvo gyvas padaras ir tikrai jis nenorėjo mirti ir jam nežmoniškai skaudėjo. Mes įsitikinę, jog mėsa yra būtina. Mums patogiau užsimerkti ir matyti skanų kepsnį, o ne vargšo padarėlio nudvėsusį lavonėlį. Mes netgi atsisakome vartoti tą kančios produktą su saiku, ryjame iki „apsišikimo“ ir taip diena iš dienos, svarbiausia daug vartoti, nemąstant, vardan ekonomikos, prekybininkų, vardan melo kuris teigia, jog kito pasirinkimo nėra.

Ar pamenat pirmąjį augintinį kurio niekaip negalėjote pažadinti? Į kur jis nukeliavo? Taip į dangų, kur jam gera ir tt. Vaikui suvokti kas yra mirtis būtų šokas.

Jūs užaugę, nagi ar jau nebemeluojate sau? Po mirties ant debesėlio sėdėsit? Pas jėzų, alchą, apaloną ar dar ką nors? Kokia jautri tema, kupina baimės, nežinomybės, savęs pervertinimo su per gyvenimą išsipūtusiu ego. Tokius išrinktuosius toliau maitina melais religijos.

Per daugybę kartų religijos melas sklinda su imunitetu bet kokiai kritikai, su primestais tabu, su vieninteliu tikslu – plėstis ir valdyti avių bandą, kuri už melą išlaikys ir maitins ją. Tai melas įtraukiantis netgi vaikus, melas kuris atima iš jų pasirinkimo laisvę! Jis toks gudrus, jog sugeba slėptis po žodžiu tradicija. Kiek netikinčiųjų švenčia kalėdas, velykas tik vardan žodžio tradicija per kurį įtraukia vaikus į šlykštų melą. Prisimenate, kokia trauma buvo, kada per užsispyrimą išpešėte tiesą iš tėvų, jog nėra jokio kalėdų senelio? O kokia trauma, koks šokas suaugusiam žmogui suvokti, jog nėra jokio dievo, jėzaus ar alacho į kurį tikėjo visą savo gyvenimą? Kad niekam ten nerūpi iššvaistytas laikas beprasmėms maldoms už kažkokią įsivaizduojamą nuodėmę ar savo ego paglostymą, jog neva esi geras ir teisingas melo pasekėjas. Geriau Užsimerkti, apkursti, pasislėpti po arogancijos kaukę ir melstis, nes prarasi ne tik melą kuris vadinasi dievas, bet būsi atstumtas bendruomenės-bandos kuriai priklausei, būsi menkysta – laisvamanis.

O kaip su sekso tema, kaip su paaugliais? Kaip manote kodėl jie agresyvus, nelaimingi, kodėl juos gyvenimas užknisa? Neprisimenate savęs? Laiko kada visas pasaulis apsiverčia, iš gražios iliuzijos lieka tik vaikystės melai. Ir diena iš dienos stebi pasaulį suvokdamas, kad jis nėra tobulas, saugus, kad ten išlieka stipriausi, agresyviausi ir labiausiai prisitaikę.

Kad tavo geraširdiškumas, mielumas, draugiškumas, tampa didžiausia tavo silpnybe, o iš tavo svajonių ir tikslų šaiposi tie patys suaugę, kurie kažkada žavėjosi tavo vaikišku naivumu. Kada pradedi kompleksuot dėl kiekvieno savo asmenybės bruožo, kada viską užspaudi ir pasineri į agresiją, maištą.

Kada išlikimą matai tik kaip prisitaikymą prie suaugusiųjų pasaulio, bandai mėgdžioti, rūkydamas, nes matai kaip juos tai vienija, pradedi vartoti alkoholį, nes matai, kad išgėrę jie tampa geresni ir tolerantiškesni.

Ir kodėl meluoji tėvams? Kur buvai, ką darei? Lygiai dėl to paties dėl ko jie tau vaikystei melavo apie vištytę ar mirusią katytę, nes jiems būtų šokas. Bandai juos apsaugoti nuo jo. Nes jie tau davė tokį pavyzdį. Jiems būtų nepakeliamas šokas suvokt, jog jų vaikas jau užsiima seksu, rūko ir kitaip bando prisitaikyti prie suaugusiųjų pasaulio.

Bet tai dar ne viskas, toliau paskui tave seka mokykla, kuri tau meluoja, kad be jos tu nesugebėsi būti pilnavertis visuomenės narys, jauti didžiulį spaudimą, per stresą krenta mokymosi kokybė ir pakliūni į užburtą ratą, belieka maištas bei agresija prieš tuos kurie į jį nepakliuvo.

Užaugęs pakliūni į sistemos – darbdavio melą, kuris tau sako, jog privalai patenkinti jų lūkeščius, kad nėra kito pasirinkimo, jei nori būti pilnavertis visuomenės narys.

Tu suaugęs – dabar tavo eilė skleisti melą vaikams. Sėkmės.