Svarbiausia: Alus, Kirvis ir kažkas kramtomo – permauta mediniu savadarbiu iešmu, dar pageidautina ugnis, geriausia, kad tai būtų laužas. Tarp eilučių lieka purvinas ir šlapias pavasarinis kelias, senukas automobilis beklimpstantis jame, bei atgaliniu budu skaičiuojamas atstumas iki tikslo.
Atvykus atsidaromas alus, pasigirsta „vyriškos“ šnekos apie kompiuterinius žaidimus, vienintelė moteriškos lyties atstovė pjausto maistą, kol vyrai begėdiškai tinginiauja gurkšnodami alų. Pagaliau sunešama mediena laužui. Tarp eilučių lieka miško garsai, pavasario gaiva kiaurai persmelkianti kūną ir virš mūsų sklandantis juodaplunksnis demonas – varna atidžiai stebinti įsibrovėlius įsiveržusius į jos saugomą teritoriją. Toje teritorijoje randasi apvalutė pavėsinė, stalas, suoliukas, laužavietė ir netgi supynės. Demonas iš viršaus atidžiai stebi kaip įsibrovėliai nesėkmingai kuria ugnį tarp pusšlapių šakų kišdami servetėles. Vienas jų iš automobilio atsineša benzino bakelį ir jo turiniu ruošiasi užpilt begęstančias žarijas. Demonas su pasimėgavimu pranašauja nelaimę ir dėl viso ko pakyla aukščiau, deja gudrusis veikėjas sustabdomas aplinkinių ir lieptas pirma įpilti benziną į plastmasinį puodelį ir tik tada tęsti savo žygdarbį – kurio metu vistiek nusvyla rankas ugnies pliūpsnyje.
Po kiek laiko prasideda smagiausia dalis, pervėrus iešmu dešrigalį ir svilinant jį virš ugnies gurkšnojamas alus ir tauškiamos visokios pusgirtės blevyzgos. Nuo iešmo turinio ant žarijų laša riebalai ir ugnies pliūpsniais išnykdami rodo, jog jau išmanusis patiekalas paruoštas. Einama prie stalų, įsipilama dar alaus ir puotaujama. O tarp eilučių pakyla pavasarinis vėjas sukeltas praskrendančio drugio, kažkur pagal chaoso teorija jo dėka kyla baisūs uraganai ir ne tik aš pastebėjau šį niekadėją, jį dar stebi moteris ir paslaptingas ponaitis tūnantis jos įsčiose. Šalimais ant pušaitės šakų tabaluoja pakabinti grybai kuriuos pervėrus siūlais kabino prieš mus buve poilsiautojai. Aplink su kiekvienu saulės pliūpsniu vis labiau bunda gamta. Ir visą tą grožį nusmelkia pasibaigęs alus.
Dar akimirka ir nekviesta į mūsų likimus įsipaišo kelionė namo. Pusiaukelėje bandome priešintis likimų verpetui ir apsisukę patraukiam link netoliese esančio garažo – ale parduotuvės. Nusiperkame apynių ekstrakto ir galutinai patraukiame namų link, prieš tai atidavę karietos vadeles moteriai, kad vyrai drąsiai galėtu gurkšnoti alų. Tarp eilučių lieka tik bjaurus nepravažiuojamas kelias ir nepastebėtas miškas. Už akimirkos du vietiniai (aš ir mano amžinas sugėrovas) paleidžiami, už dviejų mes pas mane namie damušinėjam alaus likučius. O tarp eilučių aš mačiau draugą kuris pakenčia mano niekam tikusias girtas filosofijas apie kurias šį kartą nieko nerašysiu bei už lango nukritusią saulę. Diena baigėsi, atrodo eilinė „pjankė gamtoje“, bet tarp eilučių pastoviai kunkuliavo gyvenimas ir jam visiškai nerūpėjo ar jį kas pastebi.
Su pavasariu.
