Suluošintas ir sužalotas velkuosi per purviną ir ilgą kelią kuris vadinasi gyvenimas, velkuosi per duobes per keistus posūkius rasdamas išeitį iš jo sudėtingiausių labirintų, bet tik penktadieniais – kada nemiegu, kada pramerkiu akis ir bandau susivokt kur aš? Kokio velnio aš čia „ardausi“ – ardydamas savo nervus lyg siuvėja ardydama blogai susiūtą gaminį, beklausdamas savęs vardan ko ir į kur, pas ką? Ir visada randu tobulą atsakymą: vardan savęs į mirtį pas nieką. Ar gali būti kas nuostabesnio už penktadienį?
Ir štai kažkas naujo, pabudau antradienį, su keistomis mintimis, chaotišku triukšmu bei ryškesnėmis spalvomis akyse. Ir suvokiau, jog jau 29 metus lyg kiaulė voliojuosi ir taškausi tame šlykščiai nuostabiame gyvenimo purve, tobulame chaose ir beprotybėje, kas dieną pasinerdamas į naujus siurrealistinius minties pasaulius, kiekvieną naktį mirdamas, kad ryte prisikėlęs lyg feniksas iš pelenų stočiau į naują kovą – kovą kurios niekad nelaimėsiu. Ir aš vis dar tikiu, jog kada nors užaugsiu, kada nors gyvensiu „rimtai“. Tereikia panorėti. Bet nenoriu nors tu ką, draskykit į gabalus, deginkit, skandinkit – aš priešinsiuosi. Nenoriu būti nelaimingas – rimtas žmogus su avelės kostiumu, nuolankus, nuleidęs žemai galvą atlikti sraigtelio pareigą sistemos mechanizmui. Geriau busiu benkartas, gyvulys, bedieve menkysta, bet busiu laimingas. Būsiu vienas iš keliu – sistemos vėžinių ląstelių, kurios dega vienybės ugnimi, kurios plinta ir parazituojančios laukia savo valandos.
Su gimtadieniu tave parazite 
