Yra „ale individualių asmenybių“ kurios teigia neva nepriklausančios sistemai ir dar turi naglumo visus kitus vadinti idiotais, metu akmenį ir į savo daržą. Iš esmės tokie žmonės tik gadina nervus avelėm kurios gyvena sistemoje ir tuo džiaugiasi. Tad jaučiu pareigą papasakoti apie aveles ir jų siekius.
Avių bandai nereikia mąstyti ką ir kaip daryti – ko norėti. Sunkų, bet įdomų ir kūrybingą gyvenimo kelią avelėm parodo sistema, jos nurodytas kelias atrodo logiškas ir lengvas, bet nuo šito kelio dingsta atradimo džiaugsmas, nelieka jokios kūrybos, individualizmo.
To pasekmės: gyvenimo beprasmybė, depresija. Tik nesijaudinkit sistema duos vaistukų, materialių arba dvasinių, gal tai bus antidepresantai, gal naujas pirkinys, gal religija. Deja vis tiek jausite tą gyvenimo kartėlį ir jausmą, jog kažkas čia ne taip, lyg būtumėt įstrigę kažkokioje matricoje.
Darbas – diena iš dienos nuo 8 iki 17 vardan šviesesnio rytojaus, kuriame tikrai turėsime laiko sau ir artimiesiems, kuriame būsime laimingi! Vardan tokio tikslo galim padirbėt ir viršvalandžius, tiek to padirbėsim ir šeštadienį… Mes jauni, mums tik 20 metų – visas gyvenimas prieš akis. Mums jau 30, šviesus rytojus netoli, darbo valandos pailgėjo, karjera reikalauja.
Tikslas vis dar tas pats šviesesnis rytojus. Svarbu nepamiršti ir vaikams teisingą gyvenimo kelią parodyti – iki šviesesnio rytojaus… Mums 40 dirbam nuo 6 iki 19, mes beveik pasiekę tikslą, mes jau aukštai pakilę karjeros laiptais, vaikai siekia savo šviesaus rytojaus nuo 8 iki 17.
Mums 50 gal jau čia tas šviesusis rytojus? Tik sveikata ne beta ir ta šviesa kažkokia blanki ir nemesi gi visko dabar ką sukūrei nuo 6 iki 19, yra toks dalykas kaip atsakomybė…Mums 60, tikimės sulaukt 70,80,xx metų? Visos viltys į vaikus, mes linkime jiems laimės ir šviesaus rytojaus, jie jau arti – jie jau nuo 6 iki 19. Pagaliau! Sulaukėm šviesaus rytojaus, tai atpildas, palaimos akimirka, tai pensija ir socialinės garantijos, bei beveik nemokamas gydimas ir sveikatos palaikymas, kuria praradome siekdami šviesesnio rytojaus. Mes jau matę gyvenimo senoliai su patirtimi, tad klausykit mūsų, siekit šviesesnio rytojaus, nes senatvėje niekas jumis ligotais nepasirūpins.
Gerai jau užteks gal tos ironijos? Pasakykit man ar verta šitaip laukt šviesesnio rytojaus ir kartot: nieko vistiek kada nors bus geriau? Geriau nebus patikėkit, visi mirsim, tad gal pasidžiaukim šia diena? Neišeina? Depresija tokia gili, kad protas nesugeba suvokti, kuo čia džiaugtis? Gi dar neturiu naujo automobilio, buto, karjeros – šviesesnio rytojaus, tad šiandien aš tikrai negaliu būti laimingas… O galbūt kažkas sakys man jau per vėlu? Amžius nebetas, galimybių nėra. Galimybės visada yra, tik reik suvokti, kad visi mes savo proto matricose gyvename – su savomis ar kitų primestomis taisyklėmis. Mes gimėme, mums užklijavo etiketę lietuvis, mes paaugome mus įkišo į proto kalėjimą kuris vadinasi mokykla. Ten yra viena ir neginčijama tiesa kurią skleidžia mokytojai. Baigę mokyklą mes jau žinom, kad vardan šviesesnio rytojaus reik stoti į universitetą , tik dilema ar į meno sritį kuri mus traukia ar į ekonomiką, vadybą, ir tt. Antras variantas lyg ir turėtu šviesiausią rytojų atnešti, tereikia save įtikinti, kad mes to tikrai norim ir visą likusį gyvenimą save apgaudinėti, jog tai musu kelias į laimę.
O gal mes jau tėvai ir vaikas priėjęs sako: einam į lauką pažaisti, šiandien tokia graži – šviesi diena. Mus suima pyktis ir atšaunam: neturiu laiko, nejau nematai, kad turiu darbo, dirbu vardan tavo šviesesnio rytojaus. Tas pats per tapati, metai iš metų, vaikas vis laukia kada vis dėl to bus tas šviesesnis rytojus, jis jau paauglys – sukaupęs drąsą ateina ir išrėžia: tai kada pagaliau bus tas šviesesnis rytojus? Mes galutinai įsiutę atšaunam: tu nedėkingas vaike, aš visą gyvenimą tik dėl tavęs ir šviesesnio rytojaus dirbu, kad tu pats galėtum siekt šviesesnio rytojaus studijuodamas universitete…
Tikra matrica – jokio pasirinkimo, be abejo atsiras kas sakys, aš turiu pasirinkimą, va colgate iškeičiau į blendamed ir dirbu ne nuo 8 iki 17 o nuo 9 iki 18. Tikrai tiek daug pasirinkimo pas mus, tiek daug etikečių, prekės ženklų, mes visi esam individualus, unikalūs ir skirtingi. Tik va kas bus kai mūsų etiketės ir prekės ženklai nubluks mirties akivaizdoje? Gyvenimas yra labai paprastas ir nesudėtingas, nes mes žinome jo pradžią ir pabaigą, o kas tarp to daugiau ar mažiau renkamės patys, deja dažnas apsiklijuoja etiketėm ir prekės ženklais taip, kad galo nesimato. Kokia gyvenimo prasmė šiais laikas? Kuo daugiau ir kuo brangesniu etikečių.
