1. Kelias iki alaus
Slidžia ir snieguota gatve eina du. Dar blaivūs. Eina su tikslu – Tikslas alus. Kojos lyg nujausdamos treniruojasi, slidinėdamos pinasi viena su kita – bando išsilaikyt. Gatve praskrieja nežmonišku greičiu pora automobilių, o iš po pakelės sodybos vartelių išlenda trys rudi laimės kupini pūkuoti kamuoliukai. Uodegytės jų linksmai šokinėja, akytės blizga draugiškumu ir ridenasi jie paskui mus gatve gal kokį 100-200 metrų. Namus užmiršo gal? Matau, kad jie net negalvoja pasukti atgal, o prisiminus prieš tai minėtus automobilius suvirpa mano dar blaiva širdelė. Paėmęs du nešu atgal, kol trečias bailiukas mane pamatęs pats atgal bebėgdamas atsisuka pasižiūri bailiom, bet draugiškom akytėm, pakrutina uodegytę ir vėl nusisuka – bėga, bijo manęs, baisus žmogus turbūt esu. Na ką – alus palauks kol kas. Nunešęs juos permetu per vartelius, taikau į sniego pusnį, kad turėčiau laiko pabėgt, kol jie iš jos kapanosis. Greitesniu žingsniu pasiveju draugą ir abu tęsiam kelionę. Einam per mišką,brendam per pusnis iki kelių – šlapiomis bei pavargusiomis kojomis taikom į zuikių, stirnų pėdsakus, vis lengviau eiti ir tegul tik pabando man kas pasakyt, kad alus to nevertas!
Hm suvokiu, kad einu pirmas, o draugui belieka eit mano pramintu keliu, užverda mano lietuviškas kraujas, po galais! – Laimi draugystė, toliau brendu pirmas per pusnis, prasilenkiam su trimis apsiginklavusiais iki dantų medžiotojais – brakonieriais? Išlendam iš miško ir po kiek laiko prieinam garažą kurio viršuje išdidžiai puikuojasi užrašas parduotuvė. Garažo pašonėje skambutis, o pats garažas – atsiprašau parduotuvė prilipus prie gyvenamojo pastato.
Dzin, dzin suskamba skambutis paspaustas mano busimojo sugėrovo sušalusiais pirštais. Nuo laiptelių su šypsena nusileidžia parduotuvės savininkas, menedžeris, kasininkas ir valytojas viename bei taria: senai matyti. O kaipgi kitaip pagalvoju? Kol per miškelį iki tavęs nebus paleistas koks troleibusas ar bent mikriukas dažnai nesimatysim, bet garažo ale parduotuvės durys prasiveria ir mano mintis dingsta tolumoje, o prieš akis pražysta alaus pieva. Pražysta Tauro, Utenos, Kalnapilio, Švyturio, ir kt žiedais. Pasiimam po 4 litrus ant galvos tų žiedų, mes gi ne pijokai kokie ir ne itin dideli hipių gerbėjai.
Kultūringai apsipirkę patraukiam namo, ne – ne per mišką, nenorim daugiau per pusnis bristi, o dar pikti ginkluoti brakonieriai zuikių neprišaudę alų atimt gali – mes netokie kur atiduotu, mes ne tie kur bijo. Mes dar blaivūs ir renkamės optimaliausią ir saugiausią variantą operacijai: alaus gabenimas namo.
Prieinam autobusų sustojimą, draugas prisimena, kad norėjo žiedų valdovo garaže paklaust grafiko, ech … Ne man vienam visos mintys išgaravo pamačius alaus pievą.
Na ką – tiesia slidžia gatve, vakarėjant ir besigrožint snieguotomis pušų viršūnėmis nešame savo turtą namo. Pakeliui vystosi dar blaivios ir ne itin įdomios diskusijos. Po gero pusvalandžio kelio tolumoje pamatau jau pažįstamus šuniukus, kurie vėl mus seka, bet tik du drįsta eiti tolyn, pagavęs vėl juos permetu per tvorą į sniego pusnį, po kiek laiko už posūkio prasilenkiame su iš priekio atvažiuojančiu autobusu – neramu kažkaip …
Namai jau šalia. Pavargę, šlapiomis kojomis, bet užkaite suvokiame, jog pirmoji misijos dalis įvykdyta.
2. Kelias iki laimės
Alus liejasi laisvai, o kokia proga? Reikia taisyti draugo “laptopą”, kietojo disko blogu sektorių apėjimai, patricijų perskirstymai, formatavimai ir kiti techniniai dalykai yra gan nuobodu, bet tik ne su alumi!
Ramiau! Apie kompiuterius nešnekėsiu – per daug žinau. Man gan nuobodu su paprastais mirtingaisiais apie juos šnekėti, o jiems klausytis ir nieko nesuprasti. Taigi alaus pirmieji litrai suvartoti, prasideda pusgirtės diskusijos apie kompiuterius apie one, facebook, googlės blogį ir šiaip didįjį brolį kuris mus stebi.
Po antrojo litro diskusija pereina į muzikinę pusę, jos ideologijas – filosofijas (kalba “eina” apie metalo ir šiaip sunkesnės muzikos kultūrą) Po trečiojo litro (ant galvos) vyrai pajaučia kaip alus po truputi padaugina moterišku hormonų kiekį ir prasideda labiau atviri pokalbiai apie emocijas – jausmus ir visa kita, ko tikras vyras (oldscool) blaivioje stadijoje neturi rodyti, nes bus nesuprastas.
Po ilgu diskusijų išgirstu iš draugo, kad jis nėra pilnai laimingas. Užpilu savo sąžinę alumi ir lendu jam į dūšią (liaudiškai tariant) – lendu su klausimais: kodėl ir ko reiktu, kad būtum pilnai laimingas?
Atsakymai paprasti, jis mat nori jaustis reikalingas, be to žino, kad gali būti geriau, ko pasekoje negali būt pilnai laimingas. Išsiaiškinu, jog jam negana, kad jis reikalingas draugams – sugėrovams, šeimai (motinai,tėvui,broliui) ir šiaip artimiems žmonėms.
Greit 4 ryto – diskusija nutrūksta kažkur šitoje vietoje, alus dar neišgertas iki galo, o draugas be jokio sąžinės griaužimo keliauja namo. Štai čia ir prasideda mano filosofijos. Ar ne dauguma nori to paties? Būti reikalingais?
Taip. Bet pagalvokime kas tai yra – būti reikalingu ir kas nustato riba kurioje to reikalingumo jau užtenka, kad jaustumeis laimingas ir galų gale kam būti reikalingu? Draugams? Turi turėti laiko jiems, būti įdomus – turi tobulėti, tam reikia turėti laiko sau! Šeimai, moteriai,vaikams? Tada turi būti reikalingas darbdaviui, kad išmaitintum šeima, tavo profesija taip pat turi būti reikalinga. Gal visuomenei? Menui? Dar kam nors? Tada kur ribos? Būti 100% reikalingas net vienai iš šių sričių nepajėgsi.
Kas (dėl gali būti geriau) – tai, visada galės būt geriau negu yra. Bet iš kur tas maksimalizmo kompleksas? Kurio pasekoje žmogus bando persiplėšt į daugybę gabalų ir suvokęs, kad neišeis nutapyti to idealistinio savo gyvenimo paveikslo atsisako būti laimingas su tuo ką turi? Kas šalia jo stovi ir bado į jį pirštais vadindami nevykėliu? Nežinai kas? Tikrai? O gi visuomenė – aš ir tu, kurie mažiau ar daugiau esame jos dalis. Ne – tu ne toks? Tu nebadai pirštais? Bet ar pasakai aplinkiniams, kad jie tau reikalingi, ar pasakai, kad tau užtenka tiek kiek jie tau sugeba duot, ar tikrai tuo kiekiu džiaugiesi? Tikrai? Tada tu geresnis žmogus už mane. Ir galų gale ar nesame mes kaip tie šuniukai apie kuriuos rašiau pradžioje? Visi bėgam paskui kažką, norime būti reikalingi-paglostyti, bet atsiranda vienas bailiukas ir nebėga paskui, o gal jis nebailiukas, gal jis žino, kad reikia būti atsargiam – su savo instinktais, įsitikinimais ir ypač mintimis. Nes tik nuo jų priklauso kaip jausimės ir ko pasieksime.
P.s Čia nuoroda į alaus daroma žalą sveikatai. http://www.nezudyk.lt/alus .
