Monthly Archives: March 2010

Gyvenimas tarp eilučių

0
Posted by admin on March 31, 2010 – 1:36 pm
Filed under Kita, Kuryba
Tagged as ,

Svarbiausia: Alus, Kirvis ir kažkas kramtomo – permauta mediniu savadarbiu iešmu, dar pageidautina ugnis, geriausia, kad tai būtų laužas. Tarp eilučių lieka purvinas ir šlapias pavasarinis kelias, senukas automobilis beklimpstantis jame, bei atgaliniu budu skaičiuojamas atstumas iki tikslo.

Atvykus atsidaromas alus, pasigirsta „vyriškos“ šnekos apie kompiuterinius žaidimus, vienintelė moteriškos lyties atstovė pjausto maistą, kol vyrai begėdiškai tinginiauja gurkšnodami alų. Pagaliau sunešama mediena laužui. Tarp eilučių lieka miško garsai, pavasario gaiva kiaurai persmelkianti kūną ir virš mūsų sklandantis juodaplunksnis demonas – varna atidžiai stebinti įsibrovėlius įsiveržusius į jos saugomą teritoriją. Toje teritorijoje randasi apvalutė pavėsinė, stalas, suoliukas, laužavietė ir netgi supynės. Demonas iš viršaus atidžiai stebi kaip įsibrovėliai nesėkmingai kuria ugnį tarp pusšlapių šakų kišdami servetėles. Vienas jų iš automobilio atsineša benzino bakelį ir jo turiniu ruošiasi užpilt begęstančias žarijas. Demonas su pasimėgavimu pranašauja nelaimę ir dėl viso ko pakyla aukščiau, deja gudrusis veikėjas sustabdomas aplinkinių ir lieptas pirma įpilti benziną į plastmasinį puodelį ir tik tada tęsti savo žygdarbį – kurio metu vistiek nusvyla rankas ugnies pliūpsnyje.

Po kiek laiko prasideda smagiausia dalis, pervėrus iešmu dešrigalį ir svilinant jį virš ugnies gurkšnojamas alus ir tauškiamos visokios pusgirtės blevyzgos. Nuo iešmo turinio ant žarijų laša riebalai ir ugnies pliūpsniais išnykdami rodo, jog jau išmanusis patiekalas paruoštas. Einama prie stalų, įsipilama dar alaus ir puotaujama. O tarp eilučių pakyla pavasarinis vėjas sukeltas praskrendančio drugio, kažkur pagal chaoso teorija jo dėka kyla baisūs uraganai ir ne tik aš pastebėjau šį niekadėją, jį dar stebi moteris ir paslaptingas ponaitis tūnantis jos įsčiose. Šalimais ant pušaitės šakų tabaluoja pakabinti grybai kuriuos pervėrus siūlais kabino prieš mus buve poilsiautojai. Aplink su kiekvienu saulės pliūpsniu vis labiau bunda gamta. Ir visą tą grožį nusmelkia pasibaigęs alus.

Dar akimirka ir nekviesta į mūsų likimus įsipaišo kelionė namo. Pusiaukelėje bandome priešintis likimų verpetui ir apsisukę patraukiam link netoliese esančio garažo – ale parduotuvės. Nusiperkame apynių ekstrakto ir galutinai patraukiame namų link, prieš tai atidavę karietos vadeles moteriai, kad vyrai drąsiai galėtu gurkšnoti alų. Tarp eilučių lieka tik bjaurus nepravažiuojamas kelias ir nepastebėtas miškas. Už akimirkos du vietiniai (aš ir mano amžinas sugėrovas) paleidžiami, už dviejų mes pas mane namie damušinėjam alaus likučius. O tarp eilučių aš mačiau draugą kuris pakenčia mano niekam tikusias girtas filosofijas apie kurias šį kartą nieko nerašysiu bei už lango nukritusią saulę. Diena baigėsi, atrodo eilinė „pjankė gamtoje“, bet tarp eilučių pastoviai kunkuliavo gyvenimas ir jam visiškai nerūpėjo ar jį kas pastebi.

Su pavasariu.

Kiekviena mano diena – penktadienis

0
Posted by admin on March 30, 2010 – 4:35 pm
Filed under Kuryba
Tagged as

Suluošintas ir sužalotas velkuosi per purviną ir ilgą kelią kuris vadinasi gyvenimas, velkuosi per duobes per keistus posūkius rasdamas išeitį iš jo sudėtingiausių labirintų, bet tik penktadieniais – kada nemiegu, kada pramerkiu akis ir bandau susivokt kur aš? Kokio velnio aš čia „ardausi“ – ardydamas savo nervus lyg siuvėja ardydama blogai susiūtą gaminį, beklausdamas savęs vardan ko ir į kur, pas ką? Ir visada randu tobulą atsakymą: vardan savęs į mirtį pas nieką. Ar gali būti kas nuostabesnio už penktadienį?

Ir štai kažkas naujo, pabudau antradienį, su keistomis mintimis, chaotišku triukšmu bei ryškesnėmis spalvomis akyse. Ir suvokiau, jog jau 29 metus lyg kiaulė voliojuosi ir taškausi tame šlykščiai nuostabiame gyvenimo purve, tobulame chaose ir beprotybėje, kas dieną pasinerdamas į naujus siurrealistinius minties pasaulius, kiekvieną naktį mirdamas, kad ryte prisikėlęs lyg feniksas iš pelenų stočiau į naują kovą – kovą kurios niekad nelaimėsiu. Ir aš vis dar tikiu, jog kada nors užaugsiu, kada nors gyvensiu „rimtai“. Tereikia panorėti. Bet nenoriu nors tu ką, draskykit į gabalus, deginkit, skandinkit – aš priešinsiuosi. Nenoriu būti nelaimingas – rimtas žmogus su avelės kostiumu, nuolankus, nuleidęs žemai galvą atlikti sraigtelio pareigą sistemos mechanizmui. Geriau busiu benkartas, gyvulys, bedieve menkysta, bet busiu laimingas. Būsiu vienas iš keliu – sistemos vėžinių ląstelių, kurios dega vienybės ugnimi, kurios plinta ir parazituojančios laukia savo valandos.

Su gimtadieniu tave parazite :)

Kodėl aš nekenčiu Gėjų Arba Velykų belaukiant.

2
Posted by admin on March 29, 2010 – 3:14 am
Filed under Nuomonė
Tagged as ,

Nekenčiu – nes esu nemąstantis idiotas einantis su banda, nes mano smegenys išplautos didžiausio blogio pasaulyje kuris vadinasi religija, aš aklas neapykantai bei atviras smurtui, nes aš nešu dievo žodį.

Taip aš arogantiškas homofobas, bet tai ne nuodėmė jei neši dievo žodį. Aš žinau, jog gėjai – pedofilai, pederastai, zoofilai, nekrofilai yra tos pačios rūšies visuomenės atmatos.

Bet be abejo aš esu liberalus, suprantu, kad kunigas prievartaujantis vaikus yra tik žmogus, jam bus atleista, nes jis eina pas jėzų, na taip aš matau pastoviai kunigų pedofilijos skandalus, jų godžias akis, kada bažnyčioje aukoju paskutinį litą, na ir kas, kad dar nieko negirdėjau apie gėjų ar šiaip homoseksualių asmenų nusikaltimus, bet aš žinau, jog jie yra blogis ir juos reikia naikinti, traiškyti kaip skruzdėles! Ir dar tie menkystos užsimanė kažkokių eitynių, paradų? Žinau, jog tai reklama kuri turi įtraukti ir mūsų vaikus!

Jų motinos neturi teisės laisvai vaikščioti gatvėmis, nes pagimdė tokius išsigimėlius ir aš pirmas pamatęs gatvėje į jas mesiu akmenį! Man nerupi jų sunkus gyvenimas, kančios, vienatvė, pastovios skriaudos, pasityčiojimai, nes tik aš žinau kas yra tiesa ir gėris, tai biblija ir jos žodis!

Koks aš geras žmogus vis dėl to, belaukdamas Velykų sugebu surasti laiko gėrio nešimui, besaugant mūsų visuomenę nuo velnio! Garbė mūsų išganytojui, kuris ėjo per vandenį, darė iš jo vyną ir kėlėsi iš numirusių, kad mirtu už mūsų nuodėmes. Amen.

Štai tokios mano aprašyto herojaus mintys, deja tokių herojų pilna Lietuva. Juk tiesa, kad visi piratai su medinėm kojom, viena akimi ir papūga ant peties, kaip ir visi gėjai iškrypėliai, ar ne? Net nežinau, nepažįstu nei vieno pirato ar gėjaus (bijau abiejų) , bet daugiau ar mažiau tikiu žmogiškumu bei manau, jog du suaugę žmonės turi teisę būti laimingi nepriklausomai nuo lyties ir turi teisę daryti vienas su kitu ką nori su sąlyga, jog abu su tuo sutinka būdami blaivaus proto, nepažeisdami įstatymu ir nekeldami pavojaus visuomenei.

Jau girdžiu davatkų balsą apie homoseksualizmo pavojų visuomenei, moralei ir ypač vaikams. Atsiprašau, jus leidžiate vaikams žiūrėti televizija, žinias? Taip? Tada ten dar daugiau visokio purvo, seksas, smurtas, politika, gyvenimas! Bet visu blogiausia: mokslas – tiesa ir Darvino evoliucijos teorija. Neleidžiate? Ir auginate nemastantį religinį homofobišką fanatiką kaip ir jus patys?

Be abejo aš ginu žmogų, o kas dėl parado nežinau, suvokiu, jog tai bus daugiau iš finansinių paskatų, manau gaus jie kažkokią paramą iš tarptautinių gėjų ir lezbiečių organizacijų, kas dėl tolerancijos, tai faktas, jog pirmas paradas atneš daugiau žalos nei naudos, bet antras – trečias ir manau žmonės pradės apsiprasti su tuo, kad yra kažkokių kitokių – pilnaverčių visuomenės narių.

Tiesa turiu prisipažinti, jog aš nematęs nieko panašaus į tokius paradus, tad jei tikrai peržengs sveiko proto ribas tikrai pakeisiu nuomonę, visgi manau, jog teisėsauga to neleis ir tie „zuikučiai“ kultūringai neperlenkiant lazdos turės progą pašiurpint davatkas.

Prievartinė psichologija, reklama ir melas

0
Posted by admin on March 19, 2010 – 8:30 pm
Filed under Nuomonė
Tagged as

Fizinė prievarta yra baudžiama įstatymų, tuo tarpu psichologinė ne tik, kad nedraudžiama, bet ir skatinama tų struktūrų kurios valdo šiuolaikinę vartotojišką ir atbukusią visuomenę. Televizija ir spauda reklamos pagalba mums kiekvieną dieną plauna smegenis bandydama įtikinti, jog mums reikalingas vienas ar kitas reklamuojamas produktas, kad mes turime būti panašus į serialų ar filmų veikėjus. Formuoja mumyse nesveiką emocionalumą, pavydą, kerštą, intrigas, žiaurumą ir netgi norą susitapatinti su filmų herojais.

Nejučia mes parduotuvėje nusiperkame reklamuojamą prekę kuri akcijos metu pigesnė, grįžę namo džiaugiamės sakydami – štai pagaliau nusipirkau reklamuojamą produktą, dabar galėsiu įvertinti. Bet akcija taip pat psichologinė gudrybė bei manipuliacija įbrukti mums nereikalingą produktą, geriausiu atveju produktas bus reikalingas, bet iš mūsų bus atimta pasirinkimo laisvė.

Pagauname save arba artimuosius bekopijuojant serialų – filmų herojų frazes, veiksmus, aprangą, stilių. Žmonės šiais laikais jau nebenori būti savimi, bando kopijuoti savo herojus ir tikisi, jog jiems lygiai taip pat pasiseks gyvenime, meilėje, karjeroje. Deja, gyvenimas nėra surežisuotas filmas, jis turi savas taisykles.

Žmogus jau yra “išdresiruotas”, kada ir dėl ko jam džiaugtis, liūdėt, kaip mylėt, ką dirbt ir ką turėt, bet svarbiausia išmokintas būti netolerantiškam kitokiems, nes jie nepaklūsta kontrolės mechanizmui, jie atsisako vartoti nekokybišką produktą, atsisako banalių knygų, filmų, serialų, muzikos, bei visomis jėgomis bando priešintis populiariajai kultūrai.

Intelektualai mat atsirado – juokiasi “išdresiruotas žmogus”, kaip žinia “ išdresiruotų žmonių” ginklai yra chamizmas, naglumas ir bandymas besityčiojant priversti kitą paklusti jo įsivaizduojamai tiesai, nes kitu atveju ramybėje nebusi paliktas. Jie gerai žino, kad šitoks psichologinis spaudimas palaužia ne vieną. O kadangi dauguma žmonių nori pritapti, pasiduoda engėjo spaudimui, susitapatina ir tampa ta pačia pilka gličia visuomenės mase, kurios tikslas augti ir pūstis kaip mielėms, bei užgožti bet kokį pasipriešinimą, bet kokį kritinį mąstymą. Tai yra labai pelninga tiems kas sėdi viršuje ir vis pakursto ugnį, kad masė greičiau pūstųsi, kad daugiau vartotu.

Psichologija reklamoje senai ne naujiena, žmogus tik statistinis produkto vartotojas, produktas lengvas, malonus, greitas, neverčiantis mąstyti, statistinis vartotojas negali mąstyti, kitaip supras, jog produktas nekokybiškas ir galbūt pavojingas sveikatai.

Reklama jau senai nėra informavimo priemone apie produktą, ji virto dideliu ir storu dėde monopoliu kuris brukte bruka jums nereikalingus produktus, bei dresiruoja jūsų protus besąlygiškam paklusimui. Ar mes tikrai norime būti dresiruojami?

Manau tikrai ne, o tai ir yra prievartinė psichologija. Kada žmogus yra išnaudojamas fiziškai prieš jo valią, jį gina įstatymas, kada „savo valia“ jam mokama alga. O kas gina mūsų protą, sąmonę? Nejau žmogus pats turi įvaldyti psichologiją, kad sugebėtu atskirti manipuliacijas? Jei kažkas stipresnis siūlo pirkti plytą, o mes vedami baimės ją nuperkame ar tai normali prekyba? Ar ne tas pats, kada psichologiškai stipresnis asmuo ar jų grupė sugebanti įtikinti mus, kad be to produkto mes jausimės blogai ir taip įvarydami baimę priverčia mus jį nusipirkti?

Pavyzdys: Pasižiūrėjus sveikatos laidas per televiziją, paskaičius spaudą ta pačia tema, aš nesuprantu kaip dar sugebu kvėpuot, judėt, mąstyt ir atlikti kitas funkcijas be vitaminų ar kitų papildų, nes neva pastoviai žiemą-vasarą kažko organizmui trūksta, o maistas visas kenksmingas, aplinka taipogi, farmacinis melas-reklama viena įtakingiausiu sričių, nes apeliuojama į didžiausią mūsų turtą – sveikatą, o tai tikrai kelia baimę, žmogus mąsto: tiek to nusipirksiu tu papildų, brangu, bet sveikata svarbiau, geriau nerizikuot. “Ėda“ rėmenį, pučia pilvą, sutriko virškinimas? Rykit tabletes ir nemąstykit, jog reikia galvoti ką valgot. Skauda galvą, kankina nemiga, stresas? Taipogi rykit tabletes, nemąstykit apie negalavimų priežastis!

Mūsų organizmas bando mus įspėti, jog kažkas blogai ir tą blogį greičiausiai sukeliame mes patys, bet kada čia žmogus pagalvosi apie tai, juk reikia dirbti – dirbti tam, kad nusipirktum vaistų, kad galėtum dirbti… Būtu juokinga, jei nebūtu graudu.

O galbūt pas jūsų kaimyną, bendradarbį geresnis automobilis, gražesnė žmoną, už kurią protingesnis ir penktokas, bet kuri nuo mažumės augo su nepilnavertiškumo kompleksu, kurį suformavo tie, kurie sėdi viršuje ir rūpinasi, kad būtų nemąstančių gražuolių, kurios savo trūkumus slėptu po makiažu ir įdegusia oda, kurios atiduotu visas jėgas, pinigus, laiką, sveikatą, kad taptu dar patrauklesnės ir svarbiausia kurios tikėtųsi ir netgi reikalautu už savo pastangas atlygio, ir ne bet kokio, o brangiausio kurį siūlo tie kas sėdi viršuje. Tuo tarpu vyrai nuo pat mažens yra išdresiruojami norėt tokiu „Tuštučių“, nes neva tai sėkmės simbolis, deja, kad tokias suviliot reikia labai daug dirbt, tiek, kad net neliktu laiko galvot apie save, svarbiausias tikslas tapti vaikščiojančiu „pussy magnet“, tapus reikia neprarasti įvaizdžio ir sugebėti išlaikyti tą nors ir kvailą, bet svarbiausia gražų sėkmės simbolį – išdresiruotą moterį. Po šitiek abipusių pastangų belieka tik įtikinti kitus, jog jie nori lygiai to paties. Genialu ir paprasta, masė plečiasi, mąstymui laiko nėra, protai valdomi – sistema veikia. Šiam kartui tiek, o dabar visi marš prie televizorių ir kitų informavimo priemonių, nes rodo reklamą, bei jūsų televizijos ar kiti idealai jau turi parodyt kažką naujo, be ko jus būsite nepilnavertis žmogus!

Ode šviesesniam rytojui

0
Posted by admin on March 14, 2010 – 11:11 am
Filed under Nuomonė
Tagged as ,

Yra „ale individualių asmenybių“ kurios teigia neva nepriklausančios sistemai ir dar turi naglumo visus kitus vadinti idiotais, metu akmenį ir į savo daržą. Iš esmės tokie žmonės tik gadina nervus avelėm kurios gyvena sistemoje ir tuo džiaugiasi. Tad jaučiu pareigą papasakoti apie aveles ir jų siekius.

Avių bandai nereikia mąstyti ką ir kaip daryti – ko norėti. Sunkų, bet įdomų ir kūrybingą gyvenimo kelią avelėm parodo sistema, jos nurodytas kelias atrodo logiškas ir lengvas, bet nuo šito kelio dingsta atradimo džiaugsmas, nelieka jokios kūrybos, individualizmo.

To pasekmės: gyvenimo beprasmybė, depresija. Tik nesijaudinkit sistema duos vaistukų, materialių arba dvasinių, gal tai bus antidepresantai, gal naujas pirkinys, gal religija. Deja vis tiek jausite tą gyvenimo kartėlį ir jausmą, jog kažkas čia ne taip, lyg būtumėt įstrigę kažkokioje matricoje.

Darbas – diena iš dienos nuo 8 iki 17 vardan šviesesnio rytojaus, kuriame tikrai turėsime laiko sau ir artimiesiems, kuriame būsime laimingi! Vardan tokio tikslo galim padirbėt ir viršvalandžius, tiek to padirbėsim ir šeštadienį… Mes jauni, mums tik 20 metų – visas gyvenimas prieš akis. Mums jau 30, šviesus rytojus netoli, darbo valandos pailgėjo, karjera reikalauja.

Tikslas vis dar tas pats šviesesnis rytojus. Svarbu nepamiršti ir vaikams teisingą gyvenimo kelią parodyti – iki šviesesnio rytojaus… Mums 40 dirbam nuo 6 iki 19, mes beveik pasiekę tikslą, mes jau aukštai pakilę karjeros laiptais, vaikai siekia savo šviesaus rytojaus nuo 8 iki 17.

Mums 50 gal jau čia tas šviesusis rytojus? Tik sveikata ne beta ir ta šviesa kažkokia blanki ir nemesi gi visko dabar ką sukūrei nuo 6 iki 19, yra toks dalykas kaip atsakomybė…Mums 60, tikimės sulaukt 70,80,xx metų? Visos viltys į vaikus, mes linkime jiems laimės ir šviesaus rytojaus, jie jau arti – jie jau nuo 6 iki 19. Pagaliau! Sulaukėm šviesaus rytojaus, tai atpildas, palaimos akimirka, tai pensija ir socialinės garantijos, bei beveik nemokamas gydimas ir sveikatos palaikymas, kuria praradome siekdami šviesesnio rytojaus. Mes jau matę gyvenimo senoliai su patirtimi, tad klausykit mūsų, siekit šviesesnio rytojaus, nes senatvėje niekas jumis ligotais nepasirūpins.

Gerai jau užteks gal tos ironijos? Pasakykit man ar verta šitaip laukt šviesesnio rytojaus ir kartot: nieko vistiek kada nors bus geriau? Geriau nebus patikėkit, visi mirsim, tad gal pasidžiaukim šia diena? Neišeina? Depresija tokia gili, kad protas nesugeba suvokti, kuo čia džiaugtis? Gi dar neturiu naujo automobilio, buto, karjeros – šviesesnio rytojaus, tad šiandien aš tikrai negaliu būti laimingas… O galbūt kažkas sakys man jau per vėlu? Amžius nebetas, galimybių nėra. Galimybės visada yra, tik reik suvokti, kad visi mes savo proto matricose gyvename – su savomis ar kitų primestomis taisyklėmis. Mes gimėme, mums užklijavo etiketę lietuvis, mes paaugome mus įkišo į proto kalėjimą kuris vadinasi mokykla. Ten yra viena ir neginčijama tiesa kurią skleidžia mokytojai. Baigę mokyklą mes jau žinom, kad vardan šviesesnio rytojaus reik stoti į universitetą , tik dilema ar į meno sritį kuri mus traukia ar į ekonomiką, vadybą, ir tt. Antras variantas lyg ir turėtu šviesiausią rytojų atnešti, tereikia save įtikinti, kad mes to tikrai norim ir visą likusį gyvenimą save apgaudinėti, jog tai musu kelias į laimę.

O gal mes jau tėvai ir vaikas priėjęs sako: einam į lauką pažaisti, šiandien tokia graži – šviesi diena. Mus suima pyktis ir atšaunam: neturiu laiko, nejau nematai, kad turiu darbo, dirbu vardan tavo šviesesnio rytojaus. Tas pats per tapati, metai iš metų, vaikas vis laukia kada vis dėl to bus tas šviesesnis rytojus, jis jau paauglys – sukaupęs drąsą ateina ir išrėžia: tai kada pagaliau bus tas šviesesnis rytojus? Mes galutinai įsiutę atšaunam: tu nedėkingas vaike, aš visą gyvenimą tik dėl tavęs ir šviesesnio rytojaus dirbu, kad tu pats galėtum siekt šviesesnio rytojaus studijuodamas universitete…

Tikra matrica – jokio pasirinkimo, be abejo atsiras kas sakys, aš turiu pasirinkimą, va colgate iškeičiau į blendamed ir dirbu ne nuo 8 iki 17 o nuo 9 iki 18. Tikrai tiek daug pasirinkimo pas mus, tiek daug etikečių, prekės ženklų, mes visi esam individualus, unikalūs ir skirtingi. Tik va kas bus kai mūsų etiketės ir prekės ženklai nubluks mirties akivaizdoje? Gyvenimas yra labai paprastas ir nesudėtingas, nes mes žinome jo pradžią ir pabaigą, o kas tarp to daugiau ar mažiau renkamės patys, deja dažnas apsiklijuoja etiketėm ir prekės ženklais taip, kad galo nesimato. Kokia gyvenimo prasmė šiais laikas? Kuo daugiau ir kuo brangesniu etikečių.